Faktai apie Enzo Ferrari, kurių galbūt nežinojote

Daugelis ką nors žino apie Enzo Ferrari. Lenktynininkas, mechanikas, inžinierius, tėvas, romantikas, kovotojas, kvailys ir daug kitų gerų bei blogų pasakymų. Tačiau jis yra pasakęs: „Jeigu gali apie tai svajoti, gali ir įgyvendinti”. Ši citata nėra atsitiktinė, ji puikiai apibūdina šį žmogų, kuris pagimdė legendinį ir vieną žymiausių prekės ženklą pasaulyje – „Ferrari”. Todėl pabandykime sužinoti šiek tiek daugiau apie šį žmogų ir jo veiklą.

Enzo Ferrari pradėjo lenktyniauti būdamas 20 metų, tačiau apie tai svajojo būdamas 10-ies.

1908 metais Enzo su savo tėčiu stebėjo lenktynes Bolonijos lenktynių žiede ir tada prisiekė, kad kada nors taps lenktynininku. Per dešimt metų Enzo pavyko išgyventi Pirmąjį Pasaulinį karą, tėvo bei brolio mirtį, o dėl ligos ir pats buvo atsidūręs netoli mirties, tačiau po visų šių nesėkmių jis prisijungė prie nedidelio automobilių gamintojo „Construzioni Meccaniche National”, kuris turėjo polinkį lenktynėms. Enzo dirbo CMN gamykloje ir ardė senus sunkvežimius, tada jam buvo pasiūlyta galimybė lenktyniauti su 15AG, atviro tipo mašinomis. Jis sutiko.

Išėjęs iš CMN jis prisijungė prie „Alfa Romeo” kaip mechanikas/lenktynininkas, būtent šioje vietoje jis ir sukūrė legendinę lenktynių komandą – „Scuderia Ferrari”.

Nedaug žmonių žino, kad „Ferrari” gimė būtent iš „Alfa Romeo” mokamų pinigų. Enzo sukūrė tvirtą lenktynių komandą nuo pradžių 1929 metais, o į komandą buvo pakviesti geriausi Europos prieškario lenktynininkai, kurie vestų „Scuderia Ferrari” į pergales.

„Ferrari” nugalėjo A. Hitlerio vyrukus trasoje.

1930 metais, nacių remiamos „Mercedes” ir „Auto Union” komandos dominavo motosporte, bet „Scuderia Ferrari” juos nugalėjo 1935, visa tai įvyko per Vokietijos GP.

Žymioji emblema su piestu stojančių arkliu atkeliavo iš Pirmojo Pasaulinio karo, italų lėtuvų piloto.

Kiekvienai lenktyninei komandai reikėjo geros emblemos, kurią Enzo pasiskolino iš garsaus italų lakūno Francesco Baracca. Vykstant kovoms, jis visada savo lėktuvą papuošdavo piestu stojančiu arkliu getoname fone. Praėjus keliems metams po jo mirties Enzo Ferrari susitiko su Francesco Baracca mama, o ši leido naudoti ženklą ant savo mašinų kaip sėkmę nešantį simbolį. Enzo tuo ir pasinaudojo.

Atrodo, kad „Porsche” ženklas atsirado dėl tos pačios priežasties.

Francesco Baracca naudodavo šį ženklą ant savo lėktuvų, iki kol buvo pašautas kito piloto virš Štutgarto miesto, kuris yra „Porsche” namai. Kaip matyti iš aukščiau esančio paveikslėlio vokiečių gamintojo emblema yra neįtikėtinai panaši.

Enzo tikėjo, kad konkurencija visada atskleis geriausias žmogaus savybes tapti sėkmingam.

Jis buvo garsus tuo, kad sukiršindavo savo pilotus, sukurdavo mažas kovas tarp jų ir žaisdavo psichologinius žaidimus, kurie sukeldavo jausmą, kad tuoj būsi atleistas. Jis tikėjo, kad tai leis pasiekti didesnę sėkmę ir viešai pasakė : „… neužtikrintas [dėl ateities] lenktynininkas yra greitas lenktynininkas.”. Daugeliui tai buvo tikras košmaras, tačiau galimybė laimėti, kurią suteikė „Ferrari” buvo daug didesnė, nei psichologinė kaina, kurią reikėjo patirti.

Buvo sakoma, kad jis jautė didžiausią pagarbą ir susižavėjimą savo lenktynininkais.

Gilles Villenueve žuvo kvalifikacijos metu, Enzo Ferrari Formulės 1 bolide, 1982 gegužės 8 dieną. Enzo buvo palaužtas ir labai liūdnas dėl lenktynininko žūties, todėl legendinio Formulės 1 piloto portretą jis pasikabino savo namuose ir biuruose.

Kai dirbo „Alfa Romeo”, Enzo Ferrari eksperimentavo su labai keistais sprendimais. Vienas iš jų – automobilis su dvejais varikliais.

Tai yra 1935 Alfa Romeo Bimitore – automobilis su dvejais varikliais. Jame buvo montujamas V8 variklis priekyje ir gale. Bendra galia buvo 540 AG, ir tai reiškė, kad buvo įmanoma pasiekti apie 320 km/h greitį. Tačiau dėl dviejų variklių, tokį automobilį buvo sunku valdyti posūkiuose. Šis kūrinys niekada nėra laimėjęs lenktynių.

Fašistai netyčia davė leidimą Enzo Ferrari tapti gamintoju.

Enzo paliko „Alfa Romeo” 1938, nes italų gamintojas ėmė kontroliuoti lenktyninių automobilių skyrių. Sutartis jam draudė, keturis metus, gaminti ir lenktyniauti naudojant „Ferrari” vardą ir geltoną emblemą su piestu stojančiu arkliu. Per tuos metus jis sukūrė automobilių dalių tiekėjo įmonę „Auto Avio Costruzioni”.  Tuo metu Italijoje viską valdė fašistai ir vertė gaminti dalis ir transporto priemones karo tikslams. Taip buvo duotas startas infrastruktūros plėtojimui, kuriuo Enzo pasinaudojo ir sukūrė automobilių imperiją.

Žinoma, kad sutarties sąlygos Enzo Ferrari nieko nereiškė.

Jis buvo vienas iš tų žmonių, kuriems kitų nuomonė nelabai rūpėjo, Enzo rado spragą sutartyje su „Alfa Romeo”, kuri leido jam sukurti mašiną, kuri vadinama pirmoji ir tikroji „Ferrari” – „The Tipo 815”, tačiau ji buvo sukurta naudojant „Auto Avio Costruzioni” vardą.

„Ferrari” iš pradžių gamino tik gatvės automobilius

Po to kai jo gamykla Mondenos mieste buvo subombarduota, ji persikėlė į Maranello, ir vėl buvo greitai sugriauta vykdant oro antskrydžius. Po antro gamyklos atstatymo Enzo buhalteriai maldavo, kad būtų pastatyti įrenginiai, kurie leistų gaminti įprastus gatvės automobilius, su tikslu, kad gaunamomis pajamomis galėtų finansuoti savo lenktynių komandą. Enzo turėjo sutikti, nors jam ši mintis nepatiko.

Buhalteriai buvo priežastis, kodėl baisiausias visų laikų „Ferrari” buvo pagamintas Didžiojoje Britanijoje.

Didelė dalis įprastų gatvės automobilių gamintojų, pradėjo eksportuoti važiuoklę ir kartais tokie dalykai baigdavosi velniškai blogai. Klasikinis 1956 212 Export modelis buvo atnaujintas britų automobilių dizainerio, kuris pavadintas „Abbott”.  Visiškai aišku, kad Enzo tuo nebuvo patenkintas.

Gražiausias visų laikų „Ferrari”? Testarossa modelis, po kelių metų produkcijos, buvo laikomas pasenusiu ir buvo galima įsigyti iki 5000$ šeštąjame dešimtmetyje.

Dabar atrodo, kad tokie reikalai gali šokiruoti, kai galėjai nusipirkti vieną tokį automobilį, kurių buvo pagaminta vos 21, sumokant iki 5000$. Dėl tuo metu didžiulio technologinio progreso, automobiliai galėjo nuvertėti per vieną naktį. Nepaisant akivaizdžių klaidų praeityje, pardavinėjant šį modelį, 2011 metais šis automobilis sumušė didžiausią visų laikų rekordą – aukcione 1957 Ferrari 250 TR parduotas už 16,4 milijonus JAV dolerių. Prieš tai buvęs pasaulio rekordas irgi priklauso šiai mašinai, kuri buvo parduota už 12,1 milijono JAV dolerių.

1961 metais „Ferrari” kompanijos viduje kilo maištas

Keli geriausiai Enzo vertinami vadovai paliko kompaniją keldami klausimą, kokią rolę ir kiek galių jo žmona turi valdant įmonę. Šis ginčas įtraukė žmones, kurie vadovavo pardavimams, lenktynių komandai, gamindavo mašinas ir prototipus.

Protestuodami darbuotojai, norėdami pademonstruoti ką sugeba, patys sukūrė vieną iš gražiausių itališų automobilių šeštąjame dešimtmetyje.

Tai yra Bizzarini 5300GT. Giotto Bizzarini kurdamas šį automobilį, rėmėsi legendiniu 250GTO modeliu, todėl šie du modeliai turi labai daug panašumų. Šį modelį jis sukūrė, norėdamas atsigriebti dėl atsistatydinimo, bei ištaisė defektus, kuriuos turėjo 250GTO.

Priešų niekada netrūko, Enzo susidūrė su savo nuožmiausiu priešu Henriu Fordu antruoju.

„Ford” bandė nupirkti „Ferrari”, bet derybos nutrūko po 11 valandų, Enzo nenorėjo atiduoti lenktynių komandos kontrolės. Po šių derybų vyko kapitonų dvikova gamyboje, kuri atvedė tiesiai prie vieno sėkmingiausio Ford GT40 modelio.

Ferruccio Lamborghini irgi nekentė Enzo Ferrari.

Ferruccio Lamborghini turėjo Ferrari 250GT, kurį jis nuvežė vadovybei Maranello mieste, po to kaip suprato, kad sankaba šioje mašinoje yra identiška kaip ir jo gaminamoje produkcijoje. Jis mandagiai paprašė Enzo Ferrari pakeisti šią dalį, tačiau Enzo jam atsakė: „Tu esi tik kvailas traktorių gamintojas, ką tu išvis išmanai apie sportinius automobilius?”. Tada ir užvirė raudonas, itališkas kraujas, Ferruccio spjovė ant grindų, išėjo pakelta galva ir pradėjo kurti savo sportinį automobilį. Po keturių mėnesių jis pristatė Lamborghini 350GTV, ties šia vieta ir gimė viena didžiausių dvikovų automobilių sporto istorijoje.

Bet buvo dar vienas toks Carrollas Shelby, kuris nekentė Enzo Ferrari labiausiai.

Šeštąjame dešimtmetyje, Carrolas Shelby dažnai lenktyniaudavo „Ferrari” automobiliuose, vėliau pablogėjo santykiai ir jis atsiskyrė nuo šio prekės ženklo. Po kelių vairuotojų mirčių, įskaitant ir jo draugo Luigi Musso, per 1958 Prancūzijos GP, Carrollo Shelby gyvenimo misija pasikeitė, nuo tada jis siekė paniekinti Enzo, kaltindamas dėl kelių jo bičiulių žūties. Šis poelgis nuvedė tiesiai prie Shelby Cobra Daytona gamybos pradžios.

Enzo Ferrari yra garsiai pareiškęs „Aerodinamika skirta žmonėms, kurie nesugeba sukurti variklio”. Ironiška, tačiau paskutinė Enzo sukurta mašina, prieš mirtį, buvo Ferrari F40, vienas iš labiausiai aerodinamiškų to laiko automobilių.

Daugelis žmonių iki šiol mano, kad apie 321 km/h greitį pasiekiantis automobilis yra geriausias „Ferrari”, nors jis net neturėjo V12 variklio. Jeigu pasaulyje yra mašina, kuri įkūnija konfliktą, grožį ir Enzo genialiumą, tai yra būtent šis automobilis.

Vatikanas turėjo vieną iš 400 „Ferrari Enzo”.

„Ferrari” sukūrė 400 super automobilių pavadintų Enzo, 399 automobilius pardavė, o paskutinį atidavė Vatikanui, kad panaudotų labdarai. Jonas Paulius II šio automobilio nenaudojo, tačiau pardavė aukcione, kuriame gavo beveik vieną milijoną dolerių, o pinigai turėjo būti skirti Pietų Azijos gyventojų paramai, po cunamio. Nepaisant popiežiaus poelgio parduoti mašiną, jis buvo vienas kiečiausių žmonių pasaulyje, kuris turėjo paskutinįjį „Ferrari Enzo”.

Pabaigai juokelis, tačiau ne visi tai priima kaip juokelį.