„Life“ nuotykis

Formulė 1, dešimtojo dešimtmečio pradžia. Laikai, kai į „Grand Prix“ lenktynes patekti stengdavosi kiekvienas, kas tik turėjo keturių ratų bolidą, variklį ir truputį pinigų detalėmis. Tačiau reta komanda ryžosi įžengti į Formulę 1 su tokia avantiūra, kaip tai padarė „Life“. Ši ekipa gimė Modenos mieste, Italijoje. Už „Life“ vairo buvo italų verslininkas Ernesto Vita. Jis taip ir pavadino ekipą, išvertęs savo pavardės reikšmę į anglų kalbą. „Life“ komanda nepaliko ryškios žymės Formulės 1 istorijoje. Tačiau ji bus prisimenama dėl eksperimento, kuris nulėmė komandos rezultatus ir ateitį.

1989-ųjų metų Formulės 1 sezonas. Pirmieji metai per dešimtmetį, kai turbininiai varikliai yra visiškai uždrausti. Įprasto įsiurbimo varikliai tampa privalomi visoms komandoms. Nauji variklių gamintojai, tokie kaip „Judd“, „Ilmor“, „Yamaha“, įžengia į sportą, atsinešdami naujų idėjų ir sumanymų.

Novatoriška buvo ir 3,5 l W12 (ne V!) variklio mintis. Ją sugalvojo ir pavertė realybe buvęs „Ferrari“ inžinierius italas Franco Rocchi’s. W12 jo brėžiniuose egzistavo dar 1967 metais kaip W3, 3,0 l„Ferrari“ W18 jėgainės prototipas. 1980-ais metais Rocchi’s paliko „Ferrari“ ir pats toliau tęsė W12 kūrimą. Pagal italo viziją, variklį turėjo sudaryti dvi eilės po keturis cilindrus pagal V8 konfigūraciją ir papildoma eilė tarp jų. Tokiu būdu teoriškai W12 turėjo suteikti tiek pat galios, kaip tradiciniai V12 varikliai, tačiau nebūti didesni nei V8 motorai. Pagal ilgį W12 prilygo V8, tačiau buvo nežymiai aukštesnis negu tradicinis V8 variklis. Franco Rocchi’o W12 buvo paruoštas naudoti jau 1989-ujų metų sezono pradžioje.

Ir tada atėjo Ernesto Vitos valanda. Italų verslininkas nupirko iš Rocchi’o teises į W12 motorą, bandė šį kūrinį „prastumti“ turtingai F1 komandai ir taip greitai užsidirbti. Tą bandė padaryti visus 1989-tus metus. Bet netgi tomis dienomis, kai įprasto įpurškimo varikliai tapo privalomi, niekas iš komandų nesidomėjo netradiciniu W12 motoru. Galiausiai, Vita liovėsi ieškoti galimo pirkėjo ir nusprendė panaudoti turimą variklį savo reikmėms. Taip susiklostė, jog 1989-tais metais į Formulę patekti bandė „FIRST“ komanda iš F3000 čempionato. Italų sukurtas bolidas neįveikė privalomo avarijos testo, pinigų irgi trūko, todėl „FIRST“ pasitraukė ir galiausiai žlugo. Verslininkas Vita pasinaudojo tokia situacija ir 1989-ųjų pabaigoje jo „Life Racing Engines“ nusipirko vienintelį išnykusios komandos bolidą. Gianni Marelli, dar vienas buvęs „feraristas“, pritaikė pirkinį Vitos turimam W12 varikliui. Taip 1990-ųjų vasarį gimė „Life“ L190. Nauja komanda dar spėjo atlikti trumpus priešsezoninius testus Monzos bei Vallelungos trasose.

Prieš pat 1990-ųjų sezono pradžią „Life“ teturėjo vieną bolidą, vieną variklį ir vos keletą atsarginių detalių. To meto F3000 čempionas britas Gary Brabhamas, garsiojo Jacko Brabhamo sūnus, tapo vienišojo „Life“ pilotu. Tačiau ilgai šio bolido jis nevairavo. Pirmajame sezono etape, prekvalifikacijos metu jau po trijų ratų sugedo variklio uždegimo sistema. Pilotas net nespėjo įšildyti padangų iki darbinės temperatūros.

Žinoma, komanda neturėjo nei jokių padangų temperatūrą matuojančių prietaisų, nei taip reikalingų variklio atsarginių dalių. Taip „Life“ pasirodymas Fynikse buvo baigtas. Brazilijoje bolidas pametė švaistiklį vos tik pajudėjęs iš „boksų“. Taip pat, į W12 variklį tyčia nebuvo įpilta alyvos, nes komandos mechanikai jau streikavo. Brabhamas su „Life“ daugiau nenuvažiavo nei vieno rato. Britas nusprendė daugiau nešvaistyti laiko ir paliko komandą. San Marino etape už „Life“ vairo sėdėjo jau Bruno Giacomellis, 38-rių italų veteranas, Formulėje 1 paskutinį sykį važiavęs dar 1983-iais metais. Dar tame pačiame etape Giacomellis užsiminė, jog „bijo, kad kas nors gali tiesiog įvažiuoti į jo bolido galą”, nes „Life“ L190 buvo toks lėtas ir nepatikimas. Italas daugiausiai sugebėjo įveikti tik aštuonis ratus iš eilės be jokių techninių problemų. Kai Bruno pavykdavo su „Life“ užfiksuoti rezultatą, jis būdavo tiesiog apgailėtinas. Bolidas buvo sunkiausias visoje rikiuotėje, dėl prastos aerodinamikos ir pakabos savybių sunkiai valdomas. Silverstono trasoje nuo prekvalifikacijos nugalėtojo Giacomellis atsiliko net 19(!) sekundžių. Formulės 3 bolidai tą savaitgalį Silverstone buvo vos trimis sekundėmis lėtesni. Tai buvo geriausias „Life“ rezultatas per visą sezoną. Ilgos Hockenheimo tiesiosios atskleidė milžinišką W12 variklio galios deficitą. Tiesiųjų pabaigose „Life“ maksimalus greitis buvo apie 60 km/h žemesnis nei konkurentų. Buvo manoma, jog „Life“ W12 motoro galia prilygsta tik pusei visos „Hondos“ V12 generuojamos galios, kuria mėgavosi „Mclaren“. Portugalijos etapo metu „Life“ ryžosi pakeisti W12 variklį į tradicinį „Judd“ V8 motorą, tačiau komanda pamatė, jog variklio dangtis tinkamai ir saugiai nebeužsideda. Pastangos performuoti bolidą variklio srityje buvo bevaisės. Jau pirmajame Estoril trasos rate variklio dangtis nuskriejo nuo L190. Po Ispanijos etapo, „Life“ nusprendė nedalyvauti likusiose dvejuose sezono lenktynėse. Tai buvo komandos nuotykio pabaiga. „Life“ taip ir nesugebėjo bent sykį „išlipti“ iš prekvalifikacijos. „Life“ L190 bolidas su 3,5 l W12 varikliu galiausiai atiteko vienam kolekcionieriui. Vienintelis „Life“ buvo restauruotas  ir 2009-ais metais pasirodė žymiajame „Goodwood Festival of Speed“.